Informacija!
Š.m. lapkričio 20d. sostinės Biliardo klube "Free ball" įvyko pirmas, bandomasis, mišrių porų turnyras. Sudalyvauti ryžosi penkios poros. Nugalėtojais tapo: Lina Prielaidaitė ir Dainius Saržickas. Dėl tolimesnės šios gražios iniciatyvos eigos nutarta dar padiskutuoti (dėl žaidimo laiko, rūšies, prizų ir kt.). Aišku, kad renginys pavyko ir greičiausiai toliau bus organizuojamas VCUP'e esančiame biliardo klube "Free ball". Sveikiname nugalėtojus ir iki naujų susitikimų! |
|
|
Kas prisijungęs
Mes turime 1 svečią online
|
|
Pamokos įgudusiems. Susikaupimas |
 |
 |
 |
|
Mokykla -
Pamokos online
|
Jeigu prieš sezono lygos pabaigą mes prisimintume visas savo žaistas partijas ir apsvarstytume, kodėl nepelnėme asmeninių taškų, kaip pagrindinę šio nepasisekimo priežastį nurodytume susikaupimo trūkumą. O jeigu per varžybas būtume kažko pasiekę, atskleisdami sėkmės paslaptį, paminėtume sugebėjimą susikaupti.
Susikaupimo trūkumas pasireiškia dauguma formų. Kartą, atliekant lemiamą smūgį, visas mano pasiruošimas ir sugebėjimas nusprendė mane apleisti. Galvoje pasidarė visiškai tuščia ir aš smūgiavau neturėdamas visiškai jokio tikslo. Tai net nebuvo panašu į smūgį. Kitą kartą, smūgiuodamas galvojau, kad tai būtų puikus laikas pasakyti kalbą. Aš stebėjau pagrindinį rutulį, o mintimis persikėliau į kažkokį pokylį ir pradėjau šnekučiuotis su nepažįstamaisiais. Savaime suprantama, aš daug labiau buvau susidomėjęs savo įsivaizduojama kalba, negu tuometiniu smūgiu.
Vaizduotė yra nepaprastai galinga, ir ją labai sunku suvaldyti. Kuo labiau bandai su ja kovoti, tuo nesuvaldomesnė ji tampa. Duodamas mums vaizduotę, Dievas tikriausiai norėjo pajuokauti, tačiau tai visai nejuokinga.
Aš nusitaikau, besiruošdamas smūgiuoti pagrindinį smūgį ir pradedu sakyti laimėjimo kalbą, o matydamas, kaip rutulys lemiantis pergalę, lekia tiesiai į tikslą - užuojautos. Kas priverčia vaizduotę taip elgtis? Argi ji nėra suinteresuota palankia man žaidimo baigtimi? Kodėl ji negalėtų tiesiog stebėti, ar aš smūgiuoju, ar ne ir nesikišti?
Aš žinau, kaip veikia tie vidiniai "žaidimai" su vaizduote. Tačiau taip pat aš žinau vieną būdą, kaip su jais kovoti. Aš pradedu skaičiuoti likusius įmušti rutulius atbuline tvarka, taip priversdamas visas savo kūno dalis pasiruošti darbui, o tada jau smūgiuoju pergalingą smūgį. Kartais vietoje to, kad man trukdo, protas ima ir paprasčiausiai dingsta. Jeigu šią akimirką aš sustočiau, galėčiau atgauti savo šaltakraujiškumą ir įmuščiau lemiamą rutulį, tačiau dažnai vietoj to aš sutinku būti dalyvis savo paties sunaikinime. Protas valdo ranką, kuri smūgiuoja. Kai ranka juda nevaldoma proto, tai nebūna panašu į smūgį.
Pamiršk viską aplinkui, nusišypsok ir smūgiuok galvodamas tik apie tą vienintelį smūgį. Nesmūgiuok, kol esi nepasiruošęs to daryti. Išmok atpažinti, kada protas pasiduoda vaizduotei. Kai sezono pabaigoje atsigręši atgal, pamatysi, kad sugebėjimas susikaupti, buvo tavo kelias į sėkmę.
|
|
